Gyveno kartą berniukas. Linksmas, vaikiškas, energingas ir draugiškas. Visos mokytojos sakė: koks šaunuolis, koks protingas.
Dar gerokai prieš tai jį augino mažą viena moteris. Jam keitė vystyklus, su juo kartu piešė knygutes, šoko, dainavo ir strykinėjo. Aprengdavo jį rožine pižama ir kartu su juo užmigdavo.
Bet jis to neatsimena. Paskui viskas apsivertė aukštyn kojom. Tėvas sumokėjo kyšį vaikų teisių tarnybom, susigrąžino jį pas save ir pas savo sugyventinę.
Tėvas rėkė. Už bet ką. Ar jis neužtraukdavo užuolaidų, ar parnešdavo blogą pažymį, ar nenuleisdavo unitazo dangčio - tėvas rėkė. Jis nemokėjo nerėkti.
Vaikas suprato - būti kaip tėvas yra košmaras. Jis žinojo, kad kai suaugs, jis taps vyru, bet kas tai yra per dalykas vyras? Jis juose nematė nieko gražaus. Jis turėjo draugę blondinę, tokią pusdurnę klasiokę, iš kurios klasiokai tyčiodavosi ir ji dažnai apsiverkdavo. Tai jis ją nuramindavo. Nu, ir žinoma, mokytojų kolektyvas jį kartais užtardavo ir vis pagirdavo, kad jis gerai mokėsi. Jis baisiai nustebo, kai matematikos mokytoja pasiliko jį po pamokų ir pavaišino arbata. Nieko jis daugiau nematė, atrodo jam daugiau ir nereikėjo. O tėvas po pamokų jo neišleisdavo iš namų.
Nu ir po mokyklos jis išsikraustė iš namų, išėjo į gatvę ir pradėjo gyventi. Ilgai laisvė nesitęsė. Jis vieną dieną, ieškodamas namų, kažkaip atsidūrė pas vieną neapsakomo grožio merginą. Užmigęs su ja jis taip ir pasiliko pas ją. Kažkaip susibendravo ir pradėjo būti kartu.
O jinai... Buvo nimfomanė. Rengdavo jį moteriškai. Jis jos klausė. Ir atrodydavo su ja, kai eidavo per miestą, kaip dvi lezbės. Ji parsivesdavo į savo namus ir kitų vaikinų. Su jais mylėdavosi. O jis leido jai būti savimi. Kartais ji sakydavo tiems vaikinams, kad jisai yra geriausia jos draugė. O kartais dar ir kartu į lovą su kokiu svetimu vyru pakviesdavo.
Ilgai tas nesitęsė. Kur gi tau moteris bus patenkinta be sekso? Jis vis pastoviai neįtikdavo. Tai ne tokią kavą nupirkdavo, tai naktį neužmigdavo, tai žinutėse su ne tuo susirašinėjo. Jam patiko jinai, bet jis negalėjo tiek skriaudos ištempti.
Po išsiskyrimo jis gerai suprato: nori būti tik mergaite. Mokėsi elegantiško moteriško ėjimo. Išmoko pinti savo plaukus į gražų kuoduką. Pradėjo nešioti staniką, kad išryškintų moteriškas formas. Dažėsi lūpas, išmoko visus makiažo pagrindus. Bandė būti empatiška: visada vyrams leisdavo pasakyti, kaip jie daug pasiekę pareigose ir ką jie nuveikė, kai išgėrė, bet retai ką tepasakydavo apie save. Net valgyti pagamindavo. O jau šoko kaip...
Per gyvenimą ji nebuvo sulaukusi tiek dėmesio, kiek tąsyk iš visokiausių vyrų. Bet ... ir nebūdavo tos meilės, kaip anksčiau, su mylimąja. Ji, kaip kokia madmuazel, tapdavo laiminga vos po pirmo vaikino komplimento, o paskui iš karto būdavo parvežta pas jį namo ir turėdavo jį aptarnauti. Ji nemėgo sekso, bet nusileisdavo ir klausydavo, ko tik vaikinas paprašydavo: pasimasturbuoti apsirengus sexy pėdkelnėm, stringais ir suknele, išžergti užpakalį ir pakentėti, kol tas atsitikinai sutiktas vaikinas patenkins savo aistrą, laižyti užpakalį ar net gi apsimesti, kad yra kaip žmona, tik daug seksualesnė, nors žmona būdavo tuo metu išvykus.
Ji nepyko, bet prašvitus kitai dienai, išeidavo iš tų namų ir verkdavo. Jai vis po to rašydavo, kokia ji fainutė ir kaip su ja norėtų vėl pasidulkinti, o ji antrąsyk ten nepasirodydavo. Išnykdavo: iš pradžių iš susirašinėjimų o vėliau ir pati neišeidavo niekur iš namų kartais net ne vieną savaitę ir išlįsdavo tik, kai labai išalkdavo.
Viena būdama ji rašydavo dienoraštį. Jis ją išgelbėdavo, kad nereikėtų su niekuo kalbėti. Viskas būtų gerai, jei ne pinigai. O jie viską priverčia: ir su kažkuo nemėgiamu kalbėti, ir dirbti. Aš girdėjau, neaišku, kiek čia tiesos yra, bet kartais darbas yra kaip kekšiavimas: tu parduodi savo kūną, nusivarai kaip arklys, gauni už tai mažai ir paskui nieko nenori, tik gulėti. Pinigų trūkumas čia yra pagrindinis pavadėlis, kuris priverčia kekšę bijoti. Iš alkio kyla baimė mirti apleistai, niekad nesulaukusiai tikros meilės, o tada vėl tenka eiti prasimanyti pinigų.
Bet ji nieko daugiau ir nemokėjo, tik dirbti tai, ko nemėgsta ir tiems, kurių nepamyla. Ir šit, kai jos dienoraštis prisiklausė tiek jos pasakojimų, kad sunkiai tilptų į knygą, nusprendė: bus tiesiog tarnaitė. Ji vis tiek turi tame patirties ir gal būt per atsidavimą gali gauti nors kiek laimingumo. Šiandien rašo:
,,Man labai norisi namų, valgyti ir aš ieškau šeimininkės, kuri manimi pasirūpintų. Aš moku skaniai gaminti valgyti ir su didele meile kas dieną maitinčiau tave, bet ne visada pati turiu iš ko gaminti. Tu galėtum vedžioti mane su pavadėliu ir dresuoti. Aš - tavo tarnaitė ir mėgstu, kai yra aiškiai parašyta ant lapuko, ko tau norisi. Pavyzdžiui, aštuntą ryto kava į lovą ir pėdų masažas. Grindis plauti bent sykį į tris dienas ir nepamiršti išvalyti unitazą. Prie unitazo - vieta atsiklaupti ir žiūrėti į akis tau prisisiota burna. Šalia - katytės dubenėlis valgymui, ką man įdėsi valgyti, jei suvalgei viską, ką tau pagaminau. Prie lovos spalvinimo knygutės ir Anderseno pasakos, kurias privalau tau skaityti prieš užmiegant. Jei ko nors norisi iš kito kambario, nuvesk mane su pavadėliu, parodyk ko norėjai ir leisk pabučiuoti tavo pėdas. Aš jau esu išdresiruota atsiminti, ką reikia daryti pagal gėrimų pavadinimus. Jei tai sultys, aš galiu eiti su tavimi į tuualetą, paduoti savo dubenėlį, kad tu į jį prisisiotum ir viską išgerti. Jei arbata, atsigerti jos, kad burna būtų karšta ir drėgna, ir nulaužyti kiekvieną tavo kūno vietą, kur tik užuodžiu prakaitą. Kavą priimu kaip dovaną už tai, kad esu gera tarnaitė - kai ją geriu, jaučiuosi mylima ir galiu pasimėgauti ramybe, kad nieko nereikės tau daryti. Ankstesnė šeimininkė mane išleisdavo į lauką ir nupirkdavo ledų. Tai ji mane išmokė, kad užtenka džiaugtis paprastais malonumais ir neprašyti nieko brangaus. Bet labiausiai už viską tokios tarnaitės kaip aš mėgsta miegoti savo šeimininkei tarp kojų ir kai laižau jos tarpukojį, kuo geriau susilieti su jos kūno virpėjimu.
Būdavo ir alkoholį mane versdavo gerti, iki tiek, kiek nebepajėgdavau paeiti. Bet čia ne šeimininkė, o vyrai tie visi. Kaip šlykštu būti girtai, smirdinčiai ir dar paskui su tavim mylisi taip, kad paskui skaudėtų. Kai užeina blogos dienos, būna, imu neklausyti. Atsigulu ir apsimetu, kad nieko negirdžiu, miegu. Nu bet aš pati dėl to ir kalta ir nusipelnau bausmės. Jeigu aš ką nors blogai padariau ar įskaudinau tave, tai tu gali uždaryti mane į narvą arba palikti sušalusią miegoti ant grindų. Neduoti valgyti. Neleisti miegoti tarp kojų. Atimti spalvinimo knygutes, liepti plauti grindis dusyk į dieną. Aš nepyksiu, priimsiu tave kokia esi. Tu viską gali, tik negali kelti rankos prieš tarnaitę. Bet aš pasistengčiau tavęs nepykdyti ir atsiduoti kiek galima daugiau..."
Tokį sex skelbimą parašė berniukas, kažkada buvęs linksmas, vaikiškas, energingas ir draugiškas. Iš jos nebeliko jo, o jei ir liko, tai tik slapčiausiose širdies glūdumose. Na bet būtent tenai jis ir tikisi, kad atsitiks šventa: jis mylės savo šeimininkę taip, kad šeimininkė irgi kartu išmoks, kaip reikia tarnauti ir mylėti. Ir tada jų ūgiai susilygins. Jie eis per miestą susikibę, gers kavą ir džiaugsis paprastais dalykais, tokiais kaip pavalgymas restorane, kava, muzikos koncertai, vynas, nebegėda pasibučiuoti ir ... laisvas darbo grafikas be pavadėlio. Ir ... kiek nori pinigų ir jaukių namų.
Komentaras