Kaip apsimetėlio sindromas veikia seksą?

Apsimetėlio sindromas santykiuose retai apsiriboja tik mintimis ir emocijomis – jis beveik visada paveikia ir poros seksualinį gyvenimą. Intymumas reikalauja pažeidžiamumo, kūno laisvės ir jausmo „su manimi viskas gerai“. Būtent to „apsimetėliui“ chroniškai trūksta.

Baimė būti „demaskuotam“ lovoje

Seksas – viena pažeidžiamiausių sričių. Čia neįmanoma pasislėpti už vaidmens, intelekto ar socialinio statuso. Todėl žmogui su apsimetėlio sindromu dažnai atsiranda nerimo fonas: „Aš nepakankamai geidžiamas“, „Atrodau ne taip“, „Kažką darau ne taip“, „Partneris tikriausiai mane lygina su buvusiaisiais“.

Dėl to vietoje malonumo kyla vidinis auditas. Žmogus negyvena šia akimirka, o nuolat save vertina iš šalies. Tai mažina susijaudinimą, trukdo pasiekti orgazmą ir paverčia seksą mechaniniu.

Prisitaikymas vietoj noro

Santykiuose „apsimetėlis“ stengiasi būti patogus – ir sekse tai ypač ryšku. Jis dažniau sutinka su artumu ne iš noro, o iš baimės prarasti partnerį. Arba priešingai – vengia sekso, nes bijo „nepateisinti lūkesčių“.

Atsiranda scenarijus: „Turiu atitikti, kitaip mane paliks.“ 

Dėl to seksualinis gyvenimas palaipsniui nustoja būti malonumo erdve ir tampa įtampos bei pareigos zona. 

Ryšio su savo kūnu praradimas 

Apsimetėlio sindromas stiprina atotrūkį tarp kūno ir jausmų. Žmogui sunkiau atpažinti savo norus, sudėtingiau kalbėti apie tai, kas jam patinka, dažnai jis negali apginti savo ribų. 

Tokios frazės kaip: „Man vis tiek“, „Kaip tau norisi“, „Daryk, kaip manai“, skamba ne kaip lankstumas, o kaip atsisakymas savęs. Laikui bėgant tai veda prie susikaupusios frustracijos, libido sumažėjimo ir tuštumos pojūčio po sekso. 

Kontrolė žudo spontaniškumą 

Kur daug nerimo – ten daug kontrolės. „Apsimetėlis“ gali susitelkti į techniką, išvaizdą, partnerio reakciją, sekso dažnumą ar „normas“. 

Tačiau seksualumas sunkiai dera su kontrole. Jam reikia atsipalaidavimo ir pasitikėjimo. Kai žmogus nuolat skenuoja partnerį ieškodamas pritarimo, spontaniškumas dingsta, o kartu su juo – ir gyvas potraukis.

Kaip tai veikia partnerį 

Partneris gali jausti atstumą, šaltį ar įtampą, bet nesuprasti priežasties. Jam atrodo, kad jo nenori, nepasitiki ar kad susidomėjimas juo išblėso. 

Tuo pačiu pats „apsimetėlis“ gali nuoširdžiai mylėti ir trokšti artumo – tiesiog baimė būti „nepakankamu“ yra stipresnė už norą. 

Kas padeda susigrąžinti intymų gyvenimą? 

Darbas su apsimetėlio sindromu santykiuose beveik visada pagerina seksualinį gyvenimą. Kai sumažėja vidinė kontrolė ir atsiranda savęs priėmimas, kūnas ima reaguoti kitaip. Naudinga: mokytis pastebėti ir įvardyti savo norus; kalbėti apie seksą be pateisinimų ir gėdos; atskirti realybę nuo nerimo fantazijų; grąžinti dėmesį į pojūčius, o ne į vertinimus. 

Saugioje partnerystėje seksas nustoja būti egzaminu ir vėl tampa dviejų kūnų dialogu, o ne kova dėl atitikimo. 

Kreipkitės pagalbos į psichologą, jei jaučiate, kad sunku susitvarkyti. Svarbu suprasti: problema ne „netinkamame partneryje“ ir ne „prastame sekse“, o ilgalaikėse vidinėse nuostatose, kurios formavosi metų metus. Su jomis sunku susidoroti vienam – ir tai yra normalu. 

Psichoterapija šiuo atveju ne apie „santykių taisymą“, o apie grąžinimą sau teisės būti gyvam, geidžiančiam ir netobulam. O būtent tai daro intymumą iš tikrųjų artimu.