Kas yra kukoldai ir kuo jie skiriasi nuo apgauto vyro?

Terminas „kukoldas“ dažnai vartojamas kaip įžeidimas, nesigilinant į jo reikšmę. Jis statomas greta neištikimybės, silpnumo ar pažeminimo sąvokų, nors iš tikrųjų kalbama apie visai kitokį reiškinį. Pabandykime išsiaiškinti sąvokas.

Apgautas vyras – tai žmogus, kuris nežinojo apie partnerės neištikimybę arba nedavė jai sutikimo.

Kukoldas – tai vyras, kuris žino, kas vyksta, ir viena ar kita forma sutinka su tokiu santykių formatu. Būtent jo sutikimas yra esminis skirtumas ir paties termino pagrindas.

Šiuolaikiniame supratime kukoldingas dažniausiai siejamas ne su apgaule, o su susitarimu. Kartais – su tam tikrais seksualiniais pomėgiais, kai pats partnerės neištikimybės faktas arba žinojimas apie ją tampa susijaudinimo šaltiniu. Kartais – su sudėtingesne psichologine dinamika poros viduje.

Kokie būna kukoldai

Sąlyginai galima išskirti kelis tipus, nors praktikoje ribos tarp jų dažnai būna neryškios.

Pirmasis variantas – abipusiu sutikimu. Tokiuose santykiuose abu partneriai sąmoningai pasirenka šį formatą, aptaria taisykles ir ribas, supranta rizikas. Jiems tai viena iš seksualinės ar vaidmeninės praktikos formų.

Antrasis variantas – priverstinis. Čia vyras formaliai sutinka, tačiau tai daro iš baimės prarasti partnerę, dėl žemos savivertės ar priklausomybės nuo santykių. Jo sutikimas veikiau priverstinis nei nuoširdus.

Trečiasis variantas – vadinamasis „švelnus“ kukoldas. Tai situacija, kai žmogus laikui bėgant prisitaiko prie jam nepageidaujamo formato, rasdamas kompromisų ar antrinių naudų, tačiau be tikro to, kas vyksta, priėmimo.

Po tuo pačiu žodžiu gali slypėti visiškai skirtingos psichologinės būsenos – nuo savanoriško pasirinkimo iki destruktyvių santykių.

Kodėl vyrai su tuo sutinka?

Priežastys gali būti įvairios. Vieniems tai „uždraustos“ seksualinės fantazijos dalis. Kitiems – vienatvės baimė. Kartais kalbama apie libido skirtumus, praeities trauminę patirtį ar tiesioginį partnerės spaudimą. Universalaus paaiškinimo nėra.

Ar tai blogai?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Jei santykių formatas pasirinktas savanoriškai, nepažeidžia dalyvių ribų ir neardo partnerių psichinės būklės, jam nereikia išorinės moralinės vertinimo.

Jeigu sutikimas grindžiamas baime, manipuliacijomis ar vidiniu smurtu, problema slypi ne pačiame termine, o pačiuose santykiuose.

Todėl tokiose situacijose svarbiau ne etiketė, o sąžiningas atsakymas į klausimą: tai mano sąmoningas pasirinkimas – ar priverstinis sutikimas?