Kodėl moterys fantazuoja apie išprievartavimą? Ir kodėl tai nereiškia noro patirti smurtą realiame gyvenime

Ir kodėl tai nereiškia noro patirti smurtą realiame gyvenime

Viena iš prieštaringiausių temų, kurią dažnai aptaria tarpusavyje, bet retai garsiai – tai fantazijos apie seksualinį prievartavimą. Remiantis įvairiais duomenimis, nuo 30 iki 60 % moterų bent kartą yra įsivaizdavusios tokią situaciją.

Moterys apie tai kalba nenoriai: baugu būti nesuprastai, sulaukti pasmerkimo ar (dar blogiau) sutikti tuos, kurie pagalvos: „jei fantazuoja – vadinasi, nori“.

Fantazija – tai ne instrukcija, ne paslėpta užuomina ir ne slaptų norų išraiška. Tai tik vaizduotės erdvė, kurioje žmogus gali peržaisti bet kokius scenarijus – net pačius žiauriausius, nerealiausius ar uždraustus. Tai kodėl tokios fantazijos apskritai atsiranda?

Atsakomybės atsisakymas

Kultūroje, kurioje moteriškas seksualumas dešimtmečius buvo slopinamas, noras vis dar dažnai lydimas kaltės ar gėdos jausmo. Fantazija apie prievartą gali atrodyti kaip „pateisinimas“: „aš nesirinkau – mane privertė“. Tai būdas sau leisti susijaudinti, nesijaučiant dėl to kalta.

Kontrolės praradimas kaip susijaudinimo šaltinis

Daugeliui susijaudinimas susijęs su kontrolės netekimu. Kai tu nebesprendi, o paklūsti. Tai gali būti ne apie pažeminimą, o apie pasitikėjimą: būti tiek atsipalaidavusiai, kad gali paleisti kontrolę, negalvoti, neanalizuoti – tiesiog pasiduoti akimirkai.

Ribų tyrinėjimas

Kai kurios fantazijos – tarsi psichologinis nuotykis. Kai žmogus išbando baimę, pažeidžiamumą, paklusnumą – bet saugioje savo galvos erdvėje. Tai gali būti seksualumo tyrimo dalis: kur mano ribos, kas mane jaudina, o kas kelia atmetimą?

Praeities patirties „perrašymas“

Tiems, kurie patyrė traumą, fantazijos apie kontroliuojamą smurtą gali būti būdas atgauti galią: perkurti scenarijų, kuriame viskas kontroliuojama, kur galima bet kada sustoti. Tai sudėtingas mechanizmas, kurio negalima painioti su realiu noru pakartoti patirtį.

Ką sako tyrimai?

Pagal Bivona & Critelli (2009) tyrimą, 62 % moterų fantazavo apie seksualinį prievartavimą. Tačiau daugiau nei 90 % pabrėžė, kad šiose fantazijose visada buvo nerašytas sutikimo elementas – pavyzdžiui, jausmas, kad partneris nepadarys žalos, kad tai „saugi grėsmė“.

Seksologas Justinas Lehmilleris savo knygoje „Tell Me What You Want“ pažymi, kad tai – viena dažniausių moterų fantazijų. Tačiau jos beveik niekada neatskleidžiamos partneriui iš baimės būti nesuprastai.

Kur baigiasi fantazija ir prasideda realybė?

Svarbu suprasti, kad net pačios aštriausios fantazijos – tai saugi zona, kurioje viskas vyksta visiškai kontroliuojamai. Tyrimai rodo: šiuose galvos scenarijuose moteris – ne auka, o režisierė. Ji pasirenka tempą, veikėjus, bet kada gali sustabdyti ar pakeisti eigą. Tai neturi nieko bendro su tikru smurtu, kuris visada reiškia sutikimo nebuvimą, baimę ir kontrolės praradimą.

Priešingai – fantazija leidžia šią galią išlaikyti ar net susigrąžinti, jei anksčiau patirta trauma. Tai ir yra esminis skirtumas: fantazija – apie malonumą, kontrolę, asmeninę iniciatyvą. Smurtas – apie šių ribų sunaikinimą.