Nuo ko pradėti, jei norisi išbandyti BDSM, bet baisu

Baimė prieš BDSM dažniausiai susijusi ne su pačiomis praktikomis, o su mitais apie jas. Vaizdas galvoje paprastai radikalus: skausmas, pažeminimas, griežtumas. Iš tiesų BDSM — tai platus sąveikų spektras, kuriame pagrindiniai lieka savanoriškumas, sąmoningumas ir saugumas. Ir jei yra susidomėjimas, pradėti verta ne nuo kraštutinumų, o nuo principų supratimo.

Supraskite, kas būtent jus traukia

BDSM — tai ne viena praktika, o krypčių rinkinys: bondage ir disciplina, dominavimas ir paklusnumas, sadizmas ir mazochizmas. Santrumpa BDSM sudaryta būtent iš šių blokų: B/D — bondage ir discipline, D/S — dominance ir submission, S/M — sadism ir masochism. Tačiau tai ne griežta schema, o sąlyginis didelio dinamikų spektro apibūdinimas — nuo švelnių vaidmenų scenarijų iki intensyvių kūno praktikų.

Be to, ne viskas susiję su skausmu ir ne viskas apskritai privalo būti seksualu. Vieniems įdomus galios mainų aspektas, kitiems — sensoriniai pojūčiai, dar kitiems — psichologinė vaidmenų dinamika. Jau tyrinėjimo etape tampa aišku, kas rezonuoja, o kas ne.

Jei niekas nerezonuoja — vadinasi, tai tiesiog ne jūsų interesų sritis.

Be pasitikėjimo — niekaip

Labiausiai neįvertintas momentas — prisirišimas ir pasitikėjimas. Tyrimai rodo, kad saugus prisirišimas poroje palengvina tokius eksperimentus: žmogui lengviau atsipalaiduoti, kai jis įsitikinęs, kad jo neišduos ir neignoruos sustojimo signalo.

BDSM grindžiamas savanoriškumu ir sutikimu, tačiau sutikimas veikia tik ten, kur yra tikras pasitikėjimas. Su nepažįstamu žmogumi, kuriuo nepasitikite, tokios praktikos virsta rizikinga improvizacija. Baimė šiuo atveju — sveikas signalas, kad saugumo sąlygų nėra.

Kontrolės baimė

Viena iš pagrindinių baimių — „aš prarasiu kontrolę“. Realybėje kontrolė neišnyksta, ji perskirstoma iš anksto aptartoje riboje. Yra limitai — tai, ko daryti negalima. Yra stop-žodis — signalas, po kurio viskas nedelsiant nutraukiama. Jei partneris jį pažeidžia, tai jau ne žaidimas ir ne praktika, o susitarimo ir ribų pažeidimas.

Tai ir yra saugumo, racionalumo ir savanoriškumo principas. Be jo BDSM tiesiog neegzistuoja.

Saugumo principai

BDSM egzistuoja sąvoka SSC — safe, sane, consensual (saugiai, racionaliai, savanoriškai). Vėliau atsirado formulė RACK — sąmoningas rizikų priėmimas abipusiu sutikimu. Abu požiūriai pabrėžia vieną: dalyviai supranta, į ką eina, iš anksto aptaria galimas pasekmes ir prisiima atsakomybę už susitarimus.

Švelnios praktikos

Išbandyti — nereiškia eiti į griežtus scenarijus. Yra švelnios formos: akių raištis, lengvas rankų fiksavimas, disciplinos elementai žaidybine forma. Tai būdas patikrinti, ar pati dinamika — kontrolės ar paklusnumo pojūtis — yra komfortiška, be intensyvių poveikių.

Prie tokių praktikų taip pat priskiriama sensorinė deprivacija (pavyzdžiui, laikinas regos atėmimas pojūčiams sustiprinti), sensation play su skirtingomis tekstūromis ar temperatūromis, lengvas spankinimas. Tai ne „ekstremalus lygis“, o galimybė suprasti savo ribas.

Kodėl žmonės apskritai tai daro?

Vieniems BDSM — apie fiziologiją: adrenalino ir endorfinų išsiskyrimą, suvokimo pokyčius, pojūčių sustiprėjimą. Kitiems — apie psichologiją: galios patirtį ar savanorišką kontrolės perdavimą. Kartais tai sukelia būseną, panašią į srautą, — didelę koncentraciją ir pakitusį laiko pojūtį.

Neurobiologijos požiūriu skausmą gali lydėti atlygio sistemų aktyvacija, o dominanto malonumas dažniau susijęs ne su skausmo sukėlimu, o su kontrolės jausmu. Esant savanoriškumui ir žalos nebuvimui, tokios praktikos nelaikomos psichikos sutrikimu: problemos kriterijus yra ne neįprastumas, o distresas ar ribų pažeidimas.

Kaip užbaigti praktiką

Užbaigiamasis etapas vadinamas aftercare. Tai laikas, kai partneriai grįžta į įprastą būseną: kalbasi, apsikabina, pasitikrina savijautą. Po intensyvių scenarijų emocinis ir kūno „įžeminimas“ ypač svarbus — kad patirtis nepaliktų nerimo ar neužbaigtumo jausmo.