Seksas ar jausmai: kodėl moterys ir vyrai pavydi skirtingai

Kodėl partneris taip dažnai žiūri į telefoną? Kodėl viduje suspaudžia, kai jis pernelyg šiltai bendrauja su kuo nors kitu? Pavydas – vienas stipriausių ir seniausių jausmų, ir jį vis dar aiškina evoliucija: vyrai, neva, bijo seksualinės neištikimybės, moterys – emocinės. Tokį vaizdą dažnai pateikdavo kaip „natūralų“.

Tačiau naujas tyrimas, publikuotas Archives of Sexual Behavior, griauna įprastą schemą. Mokslininkai apklausė beveik 4500 žmonių ir pastebėjo, kad pavydo tipas daug labiau susijęs ne su biologine lytimi, o su tuo, kiek žmogus yra įsiliejęs į tradicinius vyriškumo standartus, paprasčiau tariant – į „tradicines vertybes“.

Heteroseksualūs vyrai iš tiesų dažniau jautriai reagavo į seksualinę neištikimybę – bet ne todėl, kad „taip sutverti“. O todėl, kad jų reakcija glaudžiai siejosi su kultūriniais vyriškumo lūkesčiais: jausmu „aš turiu kontroliuoti situaciją“, įsitikinimu, kad partnerystė – tai statuso teritorija, ir įvaizdžiu apie savo „vyriškumą“.

Vos tik dalyvis nurodydavo netipišką heteroseksualią orientaciją arba silpnesnį ryšį su vyriškumo normomis – paveikslas keitėsi: seksualinio pavydo intensyvumas mažėjo. Vadinasi, esmė ne lytyje, o tame, kaip žmogus socializuotas ir kokius lyčių vaidmenis jis yra įsisavinęs.

Moterims, priešingai, pavydo modelis išliko stabilesnis ir mažiau priklausė nuo išorinių normų – jų emocinės neištikimybės išgyvenimas dažniau buvo stipresnis, bet reakcijų pasiskirstymas nebuvo taip griežtai „pririštas“ prie orientacijos ar kūniškumo.

Psichoterapeutas Christianas Rössleris pabrėžia: pavydą neįmanoma „išjungti“ vien valios pastangomis. Jis pasireiškia jau kūdikiams – tai įgimtas ryšio apsaugos mechanizmas. Tačiau svarbiausia tyrimo išvada ta, kad kultūrinės normos daro įtaką tam, kaip mes pavydime ir kam sunkiau atlaikyti praradimo grėsmę.

Būtent todėl poliamoriniai ar atviri santykiai psichologiškai tampa sudėtingi: žmogus bando iš naujo mokytis ne tik emocijų, bet ir socialinių nuostatų, suformuotų nuo vaikystės. „Retai mačiau taip išsekusius žmones kaip poros, kurios stengiasi atprasti nuo pavydo“, – sako Rössleris.

Galų gale pavydas nėra „įgimtas moteriškas“ ar „vyriškas“. Jis universalus, bet jo forma priklauso nuo kultūros.

Tai, ką laikome natūralia reakcija, dažnai tėra atspindys to, kaip giliai mumyse įsišaknijusios vyriškumo, kontrolės ir artumo ribų sampratos.