Žiūrinėti į kitus — ar tai normalu?

Kiekvienas iš mūsų tam tikru laipsniu buvome vojeristai — žiūrėjome į kaimynus, kai kas nors pamiršdavo užtraukti užuolaidas name priešais, ir ilgai stebėdavome svetimą svetainę. Arba kai netyčia užlaikydavome žvilgsnį ant pirmojo aukšto langų eidami gatve, klausydavomės garsų už sienos ar su smalsumu apžiūrinėdavome svetimo buto detales kieme. Tačiau kur eina riba tarp įprasto žmogiško smalsumo ir patologijos, kurią reikia gydyti? Nagrinėjame kartu, kodėl mus taip traukia pažvelgti į svetimą gyvenimą ir kurią akimirką nekenksmingas fantazijas virsta pavojingu psichikos sutrikimu.

Kas yra vojerizmas

Vojerizmas — tai aistra žiūrinėti į pašalinius žmones jų intymiomis akimirkomis: kai jie nusirengia, būna nuogi ar užsiima seksu. Stebėtojui nesvarbu, į ką tiksliai žiūrima — į merginą, vyrą ar brandesnę moterį. Svarbu tik dviejų veiksnių derinys: objektas daro kažką intymaus ir absoliučiai nežino, kad yra stebimas. Būtent ši paslaptis sukelia stiprų seksualinį susijaudinimą, o atskleidus — susidomėjimas greitai išnyksta. Beje, įprastas porno filmukų žiūrėjimas vojerizmu grynąja forma nelaikomas, nes ten trūksta paslėpto šnipinėjimo elemento.

Kada tai norma

Dažniausiai vojerizmas neperžengia įprastų žmogiškų fantazijų ribų — kai žmogus įsivaizduoja nuogą kaimynę ar kolegę masturbacijos metu. Psichologai tai vadina vojeristinėmis fantazijomis — jos natūralios ir nelaikomos psichikos sutrikimu. Lengvas susidomėjimas svetimu intymiuoju gyvenimu ir kūnais būdingas didžiajai daugumai žmonių ir yra normali brendimo dalis. Būtent todėl vaikams ir paaugliams toks diagnozė niekada nenustatoma, o pats smalsumas gydymo nereikalauja.

Iš kur tai kyla

Mokslas kol kas tiksliai nežino vojerizmo atsiradimo priežasčių, nors žinoma, kad vyrams šis reiškinys pasitaiko daug dažniau. Tačiau egzistuoja rizikos veiksniai, galintys natūralų susidomėjimą paversti patologiniu poreikiu. Tarp jų — vaikystėje patirta seksualinė prievarta, hiperseksualumas bei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Svarbų vaidmenį vaidina ir paprastas prieinamumas: jei žmogus turi galimybę reguliariai ir nebaudžiamas žiūrinėti į svetimą intymų gyvenimą, tai pamažu įsitvirtina ir tampa žalingu įpročiu.

Kur eina riba

Normos riba pažeidžiama ten, kur prasideda kėsinimasis į realaus žmogaus ribas be jo sutikimo — kai tai virsta obsesiniu stebėjimu prieš žmonių valią. Tai pasireiškia konkrečiais veiksmais: tyčiniu šnipinėjimu (pavyzdžiui, po laiptais, kad pažiūrėtų po sijonais), įsibrovimu į persirengimo kambarius, slaptų kamerų montagavimu ar žvilgsnio kišimu pro svetimų miegamųjų langus. Čia pat priskiriamas ir „upskirting" — slapta filmavimas telefonu po drabužiais. Tokiais atvejais Tarptautinis ligų klasifikatorius (TLK) kalba apie vojeristinį sutrikimą, kuris yra vienoje eilėje su seksualinių preferencijų sutrikimais.

Kaip atpažinti sutrikimą ir kada kreiptis pagalbos

Iškilus įtarimams, būtina pasikonsultuoti su psichoterapeutu — tik specialistas objektyviai nustatys leistino ribą. Oficialiai diagnozei nustatyti gydytojas atsižvelgia į paciento pilnametystę ir nesveiko susidomėjimo trukmę (ne mažiau kaip šeši mėnesiai). Taip pat vertinama, kiek elgesys yra įkyrus aplinkiniams ir kaip jis veikia paties žmogaus gyvenimą. Jei dėl šnipinėjimo žmogus savaitėmis ir mėnesiais nepaiso darbo, asmeninio gyvenimo ir šeimos pareigų — tai rimtas psichikos sutrikimas ir reikia kreiptis pagalbos.